2007 m. į šiaurės Prancūzijos pakrantę buvo išmesta kiek neįprasta nukentėjusių grupė. Tai buvo guminės antys, kurios atliko epinę 15 metų trukmės kelionę, prasidėjusią 1992 m. sausį, kai iš Honkongo išplaukęs laivas per audrą prarado dalį krovinio. Viename iš konteinerių, nuplautų už borto, buvo 28 800 žaislų, kurių dalis po keleto metų atsidūrė Australijoje bei JAV rytinėje pakrantėje. Kita krovinio dalis kirto Beringo sąsiaurį, Arkties vandenyną, atplaukė prie Grenlandijos, Jungtinės Karalystės ir Naujosios Škotijos.
Guminės antys – ne vienintelis žmogaus veiklos kūrinys, dreifuojantis mūsų jūromis. Jūrą teršiančios šiukšlės, kurias sudaro pagamintos arba apdirbtos kietos medžiagos (pvz., plastmasė, stiklas, metalas arba medis), vienu arba kitu būdu patenka į jūros aplinką.
Kasmet į jūras ir vandenynus patenka maždaug 10 milijonų tonų šiukšlių. Plastmasės, daugiausia plastmasinės pakuotės, pvz., buteliai nuo gėrimų arba vienkartiniai įpakavimo maišeliai, yra svarbiausios atliekos, aptinkamos jūrinėje aplinkoje. Sąrašą galima tęsti: apgadinti žvejybiniai tinklai, virvės, higieniniai paketai, tamponai, vatos pagaliukai, prezervatyvai, cigarečių nuorūkos, vienkartiniai žiebtuvėliai ir t. t.
Masinė plastmasių gamyba prasidėjo 6-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje ir eksponentiškai didėjo nuo 1,5 mln. tonų per metus iki dabartinio lygio – 280 mln. tonų per metus. Maždaug trečdalį dabartinės produkcijos sudaro vienkartinės pakuotės, išmetamos maždaug per metus.
Kai kuriais vertinimais apie 80 % šiukšlių sunešama į jūras iš žemyninės dalies. Ne visos šiukšlės atsiranda dėl žmonių veiklos, vykdomos pakrančių zonose. Net ir išmetus šiukšles žemėje, upės, potvyniai ir vėjas suneša šiukšles į jūrą. Žvejyba, laivyba, atviroje jūroje esantys įrenginiai, pvz., naftos gavybos platformos arba kanalizacija – tai šiukšlių jūroje šaltiniai.